Šio teksto istorija banguota. 2002 m. jį parašiau vienam naujienų portalui. Turėjau teisę rašyti savo pasirinktomis temomis, todėl ir aprašiau didžiausią tų metų Lietuvos įvykį – JAV prezidento Busho vizitą į Lietuvą. Deja, tekste dėstomos idėjos radikaliai prieštaravo to portalo pozicijai ir norui būti pagrindinių informacijos apie šį įvykį šaltiniu Lietuvoje. Taigi, tekstas dienos šviesos taip ir neišvydo.
Maždaug po ketverių metų Povilas Utovka, kolega iš reklamos agentūros, kurioje tuo metu dirbau, paprašė kokio nors teksto. Bet kokio. Vilniaus dailės akademijos baigiajam darbui jis norėjo sumaketuoti ir išleisti žurnalą.
Viskas būtent taip ir nutiko. Povilui atidaviau tekstą, kurio prieš pora metų į eterį neišleido cenzūra, o Povilo sukurta žurnalą „Mygazine“ išleido Šiuolaikinio meno centras. Ir štai dabar, praėjus beveik 20 metų nuo anų šlovingų įvykių, šis keistas straipsniukas ir vėl grįžta į internetą.
Senas, 2002 metais rašytas tekstas, už kurį buvo sumokėta, bet kuris taip ir nebuvo paskelbtas, nes jo tonas prieštaravo leidinio požiūriui į tekste liečiamą temą. Skaudu nebuvo, nes, galų gale, juk sumokėjo! Ir štai tepraėjus porai metų, atsirado proga jį paviešinti. Tai darau jausdamas didelį džiaugsmą, nes galvoju apie sovietinių laikų pogrindininkus, kuriems laukti tekdavo žymiai ilgiau. Gyvenimas šiais laikais skrieja kosminiu greičiu!
>
Lietuvoje atkakliai diskutuojant apie seksą viešose vietose, tauta visai nesirūpina tuo, kad Lietuvoje lyg ir lankėsi „galingiausios valstybės“ prezidentas. Ar tikrai jis čia buvo? Šito nei aš, nei dauguma jūsų taip ir nesužinosime. Geriausiu atveju matėme jį per TV. Tad mūsų politikams teks pasistengti įrodinėjant, jog Bushas Lietuvoje iš tikro buvo!
Busho vizitas – vienas įspūdingiausių priešrinkiminės karštligės įvykių. Juo naudojasi ir dar smarkiai naudosis visi – ir buvusieji Busho bendrapiliečiai, ir lakūnas rašęs jam laiškus apie kažkokią Lietuvos įmonę (!), ir genialusis televizijos dviratininkas kurį galima įtart parėmus tos pačios televizijos žinių pranešėjo kelionę anapus Atlanto, kad pastarasis galėtų paspausti ranką Teksaso kaubojui. Tai kelia reitingus, o dviratininkui, naudojančiam tą patį kanalą savo kampanijai, reitingų kilimas tik į naudą.
Vizito nauda labiausiai ir verčia abejoti jo realumu. Atrodo, lietuvių politikai iš paskutiniųjų stengiasi, kad tauta kuo mažiau galvotų apie artėjančius rinkimus, skaitytų kandidatų programas ir išmoktų mintinai bent pusės jų pavardes.
Būsimų prezidentų sąrašas ilgas. Jis primena bausmę, kurią kadaise mano vidurinėje mokykloje taikydavo geografijos mokytojas. Prasikaltusiam mokiniui jis liepdavo išvardinti visas Sovietų Sąjungos autonomines respublikas ir jų sostines.
Tačiau grįžkime prie Busho. Tikiuosi, užmetate akį į TV ir dienraščius. Bent Vilniaus senamiesčio gyventojai naujienas apie Busho vizitą gaudyte gaudė. Žinios gąsdino ir atkakliai kalė vieną pranešimą: tomis dienomis, kai Vilniuje viešės JAV prezidentas, iš namų kojos geriau nekelti. Neleis vaikščioti, nutemps automobilius, į draudžiamas teritorijas įleist tik parodžius pasą. Balkonuose nesibūriuoti, pro langus nežiūrėti. O į vietą, kur Bushas mojuos ranka, iš viso pateks tik pora tūkstančių išrinktųjų.
Kur jis važiuos ir kur jis gyvens stropiai slėpta iki paskutinės akimirkos. Niekas slapčia nenufotografavo prezidento geriančio rytinę kavą ar besikrapštančio nosį. Kaip ir visuomet, mes žinome tik tiek, kiek to nori Jie.
Tad kaip turėjo elgtis žmonės, kurie vis tik norėjo pamatyti, kas dėjosi aną savaitgalį Vilniuje? Jiems buvo aiškiai pasakyta – sėdėkite namuose ir žiūrėkite televizorių. O štai čia jau pats laikas prisiminti rusų rašytojo Viktoro Pelevino knygą „Generation P“.
Maskvietis humanitaras, žlugus Sovietų Sąjungai tampa kopiraiteriu – dirba reklamos agentūroje. Darbas sekasi. Pagaliau jis pakviečiamas dirbti į keistą vietą. Greitai jis supranta, jog čia kuriama tai, ką mes vadiname politika.
Jam paaiškinama, jog galingais kompiuteriais gaminami visi Rusijos politikai. Jie tėra skaitmeninis vaizdas. Herojus nusistebi: „Juk juos tiek žmonių mato!“ Jo paklausia: „O kur gi juos matai?“ Kiek sutrikęs: „Per televizorių… Bet juk yra žmonės, kurie su jais susitinka kasdien?“ „Tu esi matęs bent vieną tų žmonių?“ „Taip“. „Kur?“ „Per televizorių“.
Tuomet jam pasakoma jog teorinė galimybė tuos žmones sutikti vis tik yra. Tai speciali grupė, sudaryta daugiausia iš buvusių kėgėbistų, kurie trinasi baruose, stotyse ir pasakoja apie tai, jog ką tik matė garsų politiką
Herojui kyla natūralus klausimas – kodėl?
Atsakymas labai paprastas. „Iš esmės kiekvienas politikas tėra TV laida. Bet koku atveju gyvam žmogui kalbas rašo patarėjų komanda, rūbus parenka stilistai, o sprendimus priima Tarpbankinis komitetas. O jei tokį žmogų ištiks infarktas? Vėl viską pradėti iš naujo?“
Vėliau herojaus bendradarbis šiek tiek užsimena apie technologiją. Visų pirma surandamas vaizdo šaltinis – vaškinis modelis arba realus žmogus. Pagal jį kuriamas „debesinis kūnas“. Kitaip tariant – skaitmeninis debesis. Taškų debesėlis. Vėliau visus taškelius sujungia ir gauna tikroviškai atrodančios žmogaus vaizdą.
Manau, jau supratote, kur suku. Kai pirmą karą skaičiau Pelevino knygą, netikėtas posūkis knygos viduryje gerokai nustebino, nors ir neperžengė šio rašytojo kuriamo pasaulio taisyklių. Jame gali įvykti bet kas. Tačiau kas sakė, kad ir mūsų pasaulyje negali įvykti bet kas? Ypač, kai tiek daug faktų faktelių mums zyzia, kad tas „bet kas“ visai neseniai ėmė ir iškišo nosį!
Ilgai reklamuotas vieno TV kanalo „išskirtinis“ pokalbis su šio įvykio herojumi tik patvirtino įtarimus. Žurnalistas kaip prisukamas žaisliukas lingavo galvą ir užduodavo beprasmius klausimus. Prezidentas lygiai taip pat vyniojo tas pačias temas, kuriomis atsakinėja į bet kokius klausimus. „Jie nemyli laisvės“. „Mes mylime laisvę“. „Laisvė yra svarbiausia“. „Laisvė, laisvė, laisvė, laisvė…“ Atrodė, jog už žurnalisto nugaros stovi didelis ekranas su tekstu, kurį sklandžiai pila „galingiausios valstybės vadovas“.
Aišku, taip nėra. Jei sutarsime, kad ir Bushas, ir Jakilaitis tėra „skaitmeniniai debesys“, tai jiems nereikia jokių suflerių. Interviu mums nieko naujo nedavė. Viską ir taip žinojome – šioje kompiuterinio žaidimo dalyje Bushas į Lietuvą atvyksta tik todėl, jog šalia mūsų – Rusijos platybės.
Aš vis tik linkęs manyti, kad Busho Lietuvoje nebuvo. Jo iš viso nėra. Tačiau mielai stebėjau tą žaidimą per TV. Argi turėjau kitą pasirinkimą?
