Ačiū, kad užsukote.
Dėkoju, kad paspaudėte nuorodą į šį straipsnį. Toliau galite ir neskaityti.
Mano tikslas – pasiekti 1000 straipsnio peržiūrų. O juk „peržiūra“ nebūtinai reiškia „perskaita“?
Kaip tik dėl to aš ilgai dėliojau antraštės variantus. Pavyzdžiui, būtų tiksliau sakyti ne „žiniasklaida“, o „žurnalistika“. Bet „žurnalistika“ – sunkus žodis, stokojantis emocijų ir dvokiantis universitetu.
Panašiai pasirinkau junginį „žiniasklaida dvesia“, nors buvo minčių naudoti „ar matei žiniasklaidos lavoną?“ Interneto robotams ši antraštė būtų labiau patikusi – joje yra net 5 ženklais mažiau! Robotai myli trumpas antraštes.
Tačiau „lavonas“ yra silpnesnis žodis nei „dvesia“. „Dvesia“ – taip sakome apie gyvūnus. Kai gyvūninį žodį pavartoji žmogiškai būklei apibūdinti – į tekstą įlieji įtampos.
Žiniakslaida juk skirta žmonėms. Ir kuria ją žmonės, ar ne? O gal ne? Gal žiniasklaidą valdo gudri skaitmeninė programa, kuri ir sprendžia, ką rodyti skaitytojui (tiksliau – žiūrėtojui) ir kokius žodžius derėtų vartoti antraštėse.
Ginčas be pabaigos
Jūs vis dar čia? Stebiuosi.
Juk aš leidau suprasti – šiame tekste nerasite nieko, kas pakeistų jūsų gyvenimą. Juolab, kad raštas yra baisiai ilgas. Tad ar verta gaišti laiką?
Rašydamas cinišką įžangą, norėjau parodyti, kad į panašias situacijas patenkame daug kartų. Kasdien. Užtenka atsiversti bet kurį didįjį žinių portalą.
Kiek kartų per dieną tai darote?
Ar ne taip turinys konstruojamas ir ten? Tokiam turiniui net terminas sugalvotas – „clickbait“.
Šis žodelis apibūdina turinį, kuris, pasiremdamas sensacingomis antraštėmis, provokuoja žmogų puslapyje atlikti kuo daugiau visokiausių paspaudimų ir taip turinio skelbėjui generuoti pajamas.
Pats turinys šiuo atveju nėra svarbus. Svarbūs yra tik paspaudimai, o šiems neretai pakanka geros antraštės.
Apie keistas didžiųjų informacinių portalų antraštes juokaujama jau seniai. „Geriausiomis“ dalijamasi soc. tinkluose – tai irgi yra gerai, nes kritinė žiūrovo distancija neturi jokios reikšmės. Kad ir kokie kritiški būtume – vis viena spaudžiame. Daug kartų per dieną.
Žinomas šiuolaikinis filosofas Slavoj Žižek būtent taip apibūdino aukščiausią ideologijos veikimo lygmenį – „mes žinome, ką darome, tačiau vis viena tai darome“.
Mes žinome, kad sensacinga antraštė slepia turinio tuštumą, tačiau vis tiek spaudžiame. Tuomet automatiškai uždarome langą ir spaudžiame kitą nuorodą.
Pastaruoju metu net keliskart teko stebėti šiokias tokias diskusijas apie žiniasklaidos turinio prasmę ir tikslus. Kažkas soc. tinkle pasidalina naujienų portalo nauju „kūriniu“ ir išreiškia keletą kritinių minčių apie turinio konstravimo principus. Liaudis džiūgaudama pritaria.
Tuomet pasirodo minėto portalo žmonės (ne specialiai, tiesiog jie yra tarp soc. tinklo draugų) ir bando kultūringai atsišaudyti.
Portalų atstovų argumentai dviprasmiški. Iš esmės juos galima suvesti į vieną formulę: „pažiūrėkite, CNN irgi elgiasi taip pat“.
Ši formulė – klastinga. Toks argumentas gali reikšti tik du dalykus.
Arba vietinio portalo žmonės nesupranta, kad tiražuoja clickbaitus – tuomet galima suabejoti jų profesionalumu. Arba viską supranta ir pritaiko pasaulyje naudojamus mechanizmus. Na ir kas, kad šie mechanizmai mažumą stokoja elementaraus padorumo. Čia juk verslas, be to – „jie“ taip pat tą daro.
Tačiau moralė ir man nerūpi. Pamente? Mano tikslas – 1000 peržiūrų.
Kai tenka rinktis tarp pelno ir turinio, pelnas visada laimi
Negalima pykti ant žiniasklaidos už prastą turinį. Juk žiniasklaida – taip pat verslas, kuris turi uždirbti savo akcininkams daug pinigų. Formatas „nuostabus turinys ir nulis pinigų pelno“ tinka tik asmeniniam blogui.
Jei norime, kad žiniasklaida elgtųsi kitaip – turime pakeisti šiandien pasaulį valdantį ekonominį modelį. Nemanau, kad tai yra darbas, kurį pajėgčiau atlikti. Todėl šią misiją paliksiu kitam kartui ir tikriems didvyriams.
O kad geriau suprastume, kaip veikia skaitmenizuoto verslo logika, prisiminkime vieną „Amazon.com“ istorijos akimirką.
Tais laikais Amazon.com pardavinėjo tik knygas, o parduotuvės kūrėjai manė, jog yra būtina svetainės lankytojui kurti mažo, asmeninį santykį su pirkėju mezgančio knygynėlio įspūdį.
Štai ir buvo nuspręsta kiekvienai knygai parašyti po pristatymą ar recenziją. O kad tinklapio lankytojams tais laikais dar nebuvo įprasta patiems rašyti prekių vertinimus, šio darbo ėmėsi „Amazon.com“ darbuotojai.
Vėliau atsirado solidi turinio redakcija, kuri ir tapo atsakinga už tinkamą parduodamų prekių „apipavidalinimą“.
Tačiau „Amazon.com“ įkūrėjas Jeff Bezos turėjo ir kitų idėjų. Viena jų – svetainės turinį valdantis algoritmas, savo veikla artimas tam, kurį naudoja „Google“.
Šio algoritmo tikslas – stebėti svetainės lankytojų elgesį, rinkti apie šį elgesį duomenis ir jais remiantis organizuoti svetainės turinį, kurį mato konkretus vartotojas.
Svetainė stebi, kokius puslapius lankau, kiek laiko kiekviename praleidžiu, kokias knygas perku, o kokias išsaugauwish liste. Po kurio laiko aš pradedu gauti pasiūlymus, kurie turėtų būti aktualūs būtent man. Automatizuotų rekomendacijų galimybės begalinės.
Jei aš nusiperku knygą apie futbolą, man gali būti siūlomos knygos ne tik apie šį ar kitą sportą, bet ir, pavyzdžiui, Kurto Vonneguto „Čempionų pusryčiai“.
Šiuolaikinis vartotojas – velniškai tingus. Kartais jam tereikia pasiūlyti ir jis nupirks tiesiog dėl to, kad tingi prieštarauti.
Ir štai išaušo lemtinga diena.
„Amazon.com“ bosai sėdo už stalo ir pasidėjo daug lapų su skaičiais. Skaičiai bylojo aiškiai – su jais nepasiginčysi. Skaičiai rodė, kad minėtas algoritmas knygas parduoda žymiai geriau, nei visa nuostabių rašytojų redakcija.
Čia patenkame į šizofrenišką ratą. Nepaisant skaičių, galėtume daryti prielaidą, kad „Amazon.com“ vartotojui vis viena smagu ir naudinga prie knygos rasti geras recenzijas. Tačiau, žvelgiant iš verslo perspektyvos, ši tinklapio turinio dalis nėra rentabili.
O gal vis tik tinklapio vartotojo didžiausias slaptas noras yra ne skaityti gražius tekstus, o nusipirkti kuo daugiau knygų?
Tad jei algoritmas jam geriau padeda nusipirkti „kuo daugiau“, vadinasi jis geriau tenkina ne tik verslo, bet ir varototojo poreikius. Gražus turinys šioje sistemoje tampa tik maloniu nice-to-have.
Kaip manote, ką nusprendė „Amazon.com“ bosai?
Taip, jūs esate visiškai teisūs – Amazon.com atleido puikiuosius rašytojus ir uždarė redakciją. Algoritmas laimėjo prieš žmogų.
Įdomu yra tai, kad identišką propagandą varo praktiškai visi interneto rinkodaros guru. Ne tokie, kaip Guy Kawasaki ar Seth Godin, kurie tik žarsto įkvepiančius šūkius, sunkiai pritaikomus realaus verslo apkasuose. Omeny turiu tokius turinio rinkodaros praktikus ir teoretikus kaip Joe Pulizzi ar Neil Patel, kuriems labiausiai rūpi praktiškai suvaldyti JAV dydžio rinkas.
Skambių frazių yra ir jų raštuose. Tačiau, kai pereinama prie konkrečių patarimų, algoritmas visuomet tampa svarbesnis už žmogų.
Įžangose ir jie pažarsto komplimentų žmonėms – talentingiems turinio kūrėjams. Tačiau vėliau į pirmą planą visada keliauja automatizuoto turinio generavimo, kuravimo ir dalijimosi įrankiai.
Jų logika paprasta – šiuolaikiniame versle tavo pirkėju gali tapti kone kiekvienas Žemės gyventojas, todėl joks mirtingasis nėra pajėgus kurti reikalingus turinio kiekius.
Pabrėžiu – kalba visada eina ne apie turinio kokybę, o apie jo kiekį. O kai esminis argumentas yra kiekis, žmogus visada pralaimi ne tik algoritmui, bet ir senam geram konvejeriui.
Čia ta pati logika, kuri paskatino „Amazon.com“ uždaryti turinio redakciją. Kai verslas sulygina maksimaliai kokybiško, žmogaus kuriamo turinio kainą ir efektyvumą, kurį garantuoja ne toks kokybiškas automatizuotas turinys, apsispręsti yra labai paprasta.
Taip, bičiuliai, tiesa yra ta, kad mes visi anksčiau ar vėliau tapsime nereikalingi.
Mes, kankinami ligų ir savo asmeninių paranojų, neturime nė mažiausio šanso prieš programas ir algoritmus, kurie niekuo nesiskundžia, neatostogauna, negeria kavos ir jiems niekada nereikia lydėti savo vaikų į rugsėjo 1-osios šventę.
Ar algoritmas kaltas dėl žmogiškumo stokos?
Šiuos vaizdelius viename naujienų portale radau gerokai iki dabartinės pabėgėlių krizės.
Nors tema tuo metu nebuvo „karšta“ ir karas Sirijoje Lietuvos piliečių dar nedomino, tačiau siaubingų nuotraukų ir šalia transliuojamos reklamos derinys pasirodo nežmoniškas ir velniškai ciniškas.
Rašydamas šį tekstą, pagalvojau – „et, niekam čia ta Sirija neįdomi. Lietuvis – kaimo žmogus, todėl jo nedomina tai, kas vyksta už kaimo tvoros“.
Todėl niekas ir nemato bėdos pardavinėti alkoholį kartu su duobėje stovinčių pabėgėlių nuotrauka.
Tada nutariau pažiūrėti, kaip žiniasklaida elgiasi tuomet, kai tema – artima kiekvieno Lietuvos piliečio širdžiai.
Ir ką? Požiūris identiškas. Stasio Povilaičio laidotuvių vaizdai naujienų portalams tapo tik dar viena galimybe parduoti papildomus banerių „parodymus“ ir gauti papildomų „paspaudimų“.
Jei manote, kad elgiuosi nekorektiškai savo straipsnio iliustracijai pasirinkdamas tokią temą – vadinasi, jūs dar teikiate šiokių tokių vilčių.
Vadinasi, jūsų galvose ir širdyse dar yra likęs lašelis žmogiškumo, kuris tebesipriešina verslo norui komercializuoti kiekvieną mūsų gyvenimo faktą.
Aš elgiuosi nekorektiškai ir nežmoniškai dėl to, kad noriu nubraukti voratinklius nuo jūsų žvilgsnio, kurį toks žiniasklaidos požiūris seniai padarė aklu elementaraus žmogiškumo taisyklėms.
Tad pasigėrėkime, ką naujienų skaitytojas gali nusipirkti, žiūrėdamas reportažus apie Stasio Povilaičio mirtį.
Pinigai nekvepia. Ypač skaitmeniniai
Diskusijas apie moralę ir žurnalistinę etiką atidėjus į šalį, įdomiausias yra klausimas apie tai, kas stovi tunelio gale ir yra atsakingas, už sprendimą laidotuvių nuotraukas panaudoti reklamai.
Jei tunelio gale rastume žmogų – mums nebeliktų nieko kito, kaip pripažinti, kad turime reikalo su cinišku, nežmonišku personažu.
Tačiau, spėju, net ir Lietuvoje tokių turinio kombinacijų kūrėjas yra nebe žmogus, o algoritmas ir automatizuoti turinio pasikirstymo agregatai. Jei kiekvieno banerio vietą spręstų redaktorių komitetas ar bent jau vienas atsakingas žmogus, portalo veikla taptų nuostolinga.
Mat reikėtų didžiulės armijos specialistų, kurie būtų įgalioti spręsti itin filosofines dilemas. Patikėti tokį darbą algoritmui – žymiai efektyviau.
Kol kas dirbtinio proto rudimentinės formos, kurios naudojamos versle, nėra pajėgios pasaulio faktus vertinti emociškai ar etiškai. Kol kas skaitmeninis protas nemato skirtumo tarp lovoje miegančio žmogaus ir tokia pat forma karo lauke gulinčio lavono.
Štai taip grįžtame prie to, nuo ko pradėjome.
Naujienų portalui vis viena apsimoka net ir laidotuvių fotoreportažą panaudoti komerciniais tikslais. Visos moralinės dilemos ir filosofinės diskusijos neturi jokios komercinės vertės, o galima jų žala portalo įvaizdžiui – pernelyg menka, kad į tai vertėtų kreipti dėmesį.
Ir jei galima verslo labui naudoti žmogaus mirtį, tai diskusija dėl sensacingų antraščių tampa apskritai beprasmė.
Kai portalo turinį reguliuoja verslo tikslus geriau išmanantis algoritmas – mes neturime net su kuo diskutuoti.
Algoritminė antraštė
Esu tikras, kad gerai sukaltas algoritmas galės parašyti žymiai efektyvesnę antraštę, nei tai padaryčiau aš arba jūs.
Be abejo, čia „gerumas“ yra matuojamas ne filosofiniais vertinimo kriterijais. „Gerumas“ matuojamas clickais.
Prisiminkime mano svarstymus šio teksto pradžioje renkantis tarp žodžių „dvėsti“ ir „lavonas“. Aš rėmiausi ilgais rašytojo patirties metais, kalbos niuansų pažinimu ir kalbos poveikio skaitytojui išmanymu. Tačiau šios žinios toli gražu negarantuoja didžiausio clickų kiekio.
Žymiai naudingesnės būtų žinios apie tai, kuris žodis šią akimirką socialiniame diskurse turi didesnio svorio.
Kuris iš jų šiandien dažniau įsiterpia į žiniasklaidos tekstus, kurį iš jų būtent dabar dažniau laikina lietuviai soc. tinkluose. Laikas ir kontekstas čia ypatingai svarbus – aš ne šiaip sau kiekviename sakinyje pabrėžiau „šios akimirkos“ chronologiją.
Ir čia nėra jokių paslapčių. Akivaizdu, kad šiandien Lietuvoje junginys karo pabėgėlis „sveria“ žymiai daugiau, nei politinis kalinys. Ir jei tarp dvėsti ir lavonas ryšį mums įžvelgti sunkiau, algoritmui – tai yra tokio pat sunkumo darbas, kaip ir suskaičiuoti pabėgėlio ir kalinio santykius.
Gali būti, kad parašęs dvėsti aš surinkčiau 850 teksto peržiūrų, o įmetęs lavonas – 1005. Abu rezultatai neblogi. Tačiau pirmuoju atveju šio teksto tikslas nebūtų pasiektas, o antruoju – netgi šiek tiek viršytas. Ir jei aš turėčiau kokį viršininką, pirmuoju atveju jis man iškarštų kailį, o antruoju – galbūt net gaučiau nedidelę premiją.
Beje, nepamirškite ir trečiojo kelio – teisingos, protingos, kultūringos ir jokių politinio korektiškumo taisyklių nepažeidžiančios antraštės. Manau, sutiksite – toks tekstas neturėtų jokių šansų pasiekti 1000 peržiūrų.
Net jei toks tekstas atsiranda ne naujienų portale (kur žinia apie Stasio Povilaičio mirtį pasirodo skyrelyje „Pramogos“), o Linkedin‘e, kur sąmoningų ir kultūringų skaitytojų procentas yra nepalyginamai didesnis, nei tas, kuris generuoja clickus populiariuose žiniasklaidos kanaluosee.
Šiandien aš jau galiu pasitelkti pagalbon keletą įrankių, kurie galbūt suteiktų man daugiau informacijos apie temų ir sąvokų reikšmę socialiniame diskurse. Yra hashtagų vertės matavimo įrankių. Yra vietų, kur kasdien galiu sužinoti, kokie tekstai, filmai ar temos yra populiariausios. Jau nekalbant apie Google ir šį banginį supančių siurbėlių siūlomus raktažodžių vertinimo įnagius.
Tačiau kai kalbame apie informacijos kiekius, artėjančius prie big data sąvokos, ribotas žmogaus protas visada pralaimės algoritmui.
Šiandien jau veikia ne tik minėti įrankiai, bet ir programos, kurios be žmogaus įsikišimo generuoja paprastus tekstus. Ir vėl – čia nėra jokių stebuklų ir nieko, kam suprasti reikėtų aukštojo matematinio išsilavinimo.
Įsivaizduokime trumpus, informacinius straipsnius apie sporto varžybas. Duomenų tipų ir jų santykių kiekis yra pakankamai mažas. Jei krepšinio rungtynės laimėtos po pratęsimo – vadinasi „vyko atkakli kova iki paskutinės minutės“. Jei laimėta 20 taškų skirtumu – „tiesiog nušlavė varžovą“. Jei pirmavo vieni, o laimėjo kiti – „vyko permaininga kova“, o viena komanda „parodė išskirtinę valią ir nugalėjo“.
Tad pakanka sumaitinti mašinai statistinius krepšinio rungtynių duomenis ir ji be problemų išspjaus poros pastraipų tekstą, kokių ir šiandien prikepa laiko ir finansavimo stokojantys Lietuvos žurnalistai.
Skirtumas tik tas, kad mašina šį darbą padarys greičiau ir atlyginimo jai mokėti nereikia. Tik mėnesinį abonentinį mokestį – o šiandien net ir „Microsoft“ mėnesinis abonentas yra įkandamas kiekvienam.
Štai taip. Kas nutiks vėliau – niekas nežino.
Gal ir nereikia.
Pabaigai siūlau netyčia aptiktą lietuvišką projektą, kuriame galima gyvai pamatyti, kaip kompiuteris bando suprasti platesnę jam siūlomų žodžių prasmę. Mašinos atsakymai ne visuomet būna tikslūs, tačiau visada – juokingi. O tai šiais niūriais laikais nėra taip jau blogai!
>>
P.S. Beje, nepamirškite šiuo tekstu pasidalinti su savo draugais ir draugėmis. Juk tekstas ir teparašytas tam, kad būtų peržiūrėtas 1000 kartų.
>>
Pagrindinė nuotrauka iš pexels.com
Skelbta: Linkedin, 2015 spalio 16 d.
