Štai vienos partijos lyderis rinkimų naktį transliuoja gyvai per Facebooką savo veidą. Lyderis – kiek nuvargęs, tačiau šiltas ir žmogiškas. Tačiau pakanka tiesioginės transliacijos žiūrovui užduoti klausimą apie partijos santykius su konkurentais po rinkimų ir žmogus virsta biurokratu, stumdančiu virtualias kėdes Seime.
Facebookas suteikia galimybę būti savimi, nusimesti kaukę, tačiau socialinis tinklas negali pakeisti žmogaus prigimties.
Štai kitas nevykėlis politikas pamėgina Facebooke “pasikalbėti” su feminisčių “segmentu” – irgi be kaukės. Tuoj pat išlenda jo patriarchalinis demonas ir jau kitą dieną politikas tampa internetų pajuokos objektu.
Facebookas gali per vieną dieną žmogų paversti žvaigžde. Tačiau Facebookas nėra nei žmogus, nei žmonių komitetas. Facebookas – abejingas algoritmas ir žvaigždėmis jis verčia visus iš eilės, nesigilindamas į tai, ar žmogus yra homofobas, ar kovotojas už taiką pasaulyje.
>
Paskelbiu nuotrauką Instagrame. Ją užbaigiu keliais universaliais haštagais.
Instagramas tuoj pat man praneša, kad nuotrauka patiko merginai iš Londono. Mergina yra kinė. Kinė manęs nepaleidžia visą dieną – maždaug kas valandą ji palieka laiką vis po kita mano nuotrauka.
Galų gale susiprotėju – mano nuotraukos patinka ne merginai iš Londono, o jos “įdarbintam” botui – algoritmui, kuris Instagrame ieško merginos nurodytų haštagų ir laikina jais pažymėtas nuotraukas.
Elementari psichologija – matydamas, kad nepažįstamajam iš kito pasaulio krašto patinka mano nuotraukos, aš jaučiu vidinę prievartą su juo “susipažinti” – apžiūrėti, ką tas žmogus skelbia savo paskyroje.
Ne tik tai – aš jaučiu vidinį paliepimą pradėti sekti to žmogaus Instagramo gyvenimą.
Tai, kas yra žmogiška (nuolat pasaulyje ieškoti to, kas man patinka ir tų, kurie man yra artimi) virsta bejausme mašina tą akimirką, kai laiką taupantis žmogus “artimų sielų” paiešką patiki algoritmui.
Algoritmas niekada nepavargsta. Jis laikina mano postus. Jis ima sekti mano paskyrą. Jis netgi rašo po mano postais komentarus. Juk žodelis “wonderfull” tinka po bet kuria Instagramo nuotrauka. Kodėl gi nepaglosčius nuotraukos savininko savimeilės?
O štai algoritmui net skruostai neišrausta nuo per dieną pamalonintų šimtų homo sapiens.
Nepaisant to, dviprasmybė lieka. Būtent ji varo socialinių tinklų mašiną.
O gal vis tik ne botas laikina mano nuotraukas? Gal iš tikro tai merginai patinka tai, ką aš rodau pasauliui? Gal iš tikro mes – “artimos sielos”?
Oficialiai Instagramas draudžia botų naudojimą. Oficialiai už botų naudojimą Instagramas gali tave nubausti – išjungti tavo paskyrą.
Nepaisant to, Instagramo botų gamintojai ir pardavėjai tarp savo klientų nurodo nemažai respektabilių korporacijų. Dviprasmybė? Taip. Yra oficiali pozicija (tai – žmonių tinklas) ir realybė (vis sunkiau atskirti žmogų nuo algoritmo).
Instagramo politika niekuo nesiskiria nuo rašinio pradžioje minėto partijos lyderio – abiejų vertybes visada koreguoja “realios situacijos poreikiai”. “Vardan tos Lietuvos” visada galima užmiršti programose ir misijose/vizijose įrašytas vertybes.
Norite pabandyti ir jūs? Štai keletas populiarių botų: “Socedo”, “Instagress”, “Archie”. O čia rasite įspėjamąjį straipsnį žmogaus, kuris juos išmėgino.
>
Panašiai “Lego” sugyvena su makeriais, kurie parazituoja šio verslo giganto šešėlyje.
Būti parazitu – nėra blogai. Mes negerai apie parazitus galvojame. Parazitus reikėtų vadinti kaimynais. Žmogaus organizme gyvena apie 100 trilijonų bakterijų ir kitokios smulkmės. Mes gyvename kartu – ir vieni be kitų gyventi negalime.
“Lego” konstitucijoje parašyta, kad figūrėlės negali turėti šiuolaikinių ginklų. Senovišką katapultą Lego kareivukas gali naudoti. Gali naudoti ir “Žvaigždžių karų” eros kosminius ginklus. O Vietnamo kare naudoto kulkosvaidžio negali.
O ką daryti, jei “Lego” vartotojai tokių nori?
“BrickArms” įkūrėjęs Willas Chapmanas, buvęs programuotojas, su šia problema susidūrė praktiškai.
Devynerių sulaukęs jo sūnus panoro iš “Lego” sudėlioti Antrojo pasaulinio karo mūšį. Kadangi tokiais ginklais “Lego” neprekiavo, ponas Chapmanas nusprendė pats jų pagaminti. Greitai paaiškėjo, kad tokių norų turi ne tik jo sūnus.
Kas iš to “Lego”? Šie aksesuarai skirti vartotojams (8-12 metų amžiaus), kurie dažniausiai palieka “Lego” pasaulį, nebetenkinantį paauglio poreikių. Dėl “BrickArms” gaminių, nemažas būrys vartotojų tame pasaulyje užsilieka gerokai ilgiau.
Dėl to verta pamiršti misijoje įrašytas vertybes.
O tuomet taps įmanoma panašiems į “BrikArms” parazitams netgi pateikti neoficialų vadovą apie tai, kokią plastmasę derėtų naudoti už “Lego” tvoros gimstantiems, tačiau “Lego” žaislams skirtiems papildams.
“BrickArms” yra tik viena iš įmonių, būtent tokį vartotojų poreikį tenkinančiu. Tuo pačiu užsiima ir “BrickForge” ar žaislams skirtus lipdukus gaminantis “Brikstix”. Norite daugiau? Skaitykite Chris Anderson knygą “Makers. The New Industrial Revolution”.
>
Facebooko tinklu kas mėnesį naudojasi daugiau nei 1,7 milijardo žmonių. Jei Facebookas būtų šalis – tai būtų gausiausiai apgyvendinta pasaulio valstybė. Antroje vietoje – Kinija, kurioje gyvena 1,3 milijardo žmonių (šiek tiek daugiau, nei tų, kurie Facebooką atsidaro kiekvieną dieną).
Žemėje gyvena 7,1 milijardo žmonių, iš jų maždaug trečdalis naudojasi socialiniais tinklais. Ir taip toliau. Galite užmesti akį į realiu laiku fiksuojamą interneto statistiką (ten rasite net CO2 tonas, kurios iškeliauja iš atmosferą dėl to, kad mes ir kiti pasaulio gyventojai galėtų kasdien naudotis internetu).
Big Data. Mūsų 1,3 milijono, kurie ką tik beveik išrinko Lietuvos valdžią, yra smulkmė.
Beveik tiek pat (48 proc.) Lietuvos gyventojų bent kartą per mėnesį užmeta akį į Facebooką. Neskatinami nei reklamos, nei pareigos.
Ir kai rinkimus pralaimėjusio politinio junginio vadukas skundžiasi, kad pralaimėjimą lėmė pinigų reklamai trūkumas, jam derėtų nepamiršti, kad šios politinės organizacijos tinklapis mena interneto akmens amžių, o Facebooke sukurtoje grupėje paskutinis įrašas yra pusantro mėnesio senumo. Skųskis toliau.
>
Prieš pora dienų savo Facebooko paskyroje paskelbiau patį populiariausią visų laikų savo postą. Juo netapo nei “labai protingi” pasvarstymai apie rinkimus, nei “labai emocingas” pasisakymas Darbo kodekso tema.
Tas postas – selfis, kuris atliko higieninę operaciją – tapo nauja Facebooko profilio nuotrauka. Veiksmas, kuris yra nereikšminga kasdienė smulkmena. Į šią nuotrauką sureagavo maždaug 25 proc. mano Facebooko draugų. Tekstas apie rinkimus tesulaukė 3-4 proc. draugų reakcijos.
Kodėl?
Kodėl niekinga nuotrauka žmones džiugina, o prasmingos mintys, kurioms paaukojai gerokai daugiau laiko nėra įdomios?
Galėtum sakyti, kad nuotrauka yra tokia pati deklaracija (“statement”), kaip ir poros puslapio ilgio rinkiminės komunikacijos kritika. Ji lenkia tekstą tuo, kad “suvalgoma” greičiau, per akimirką.
O kadangi socialinius tinklus ir tesudaro akimirkos (niekas neprisimena, kokius postus matė prieš valandą), tai net nėra svarbu ar posto “valgytojai” suprato (greičiausiai – ne) fotografinės deklaracijos tikslą ir prasmę.
Kažkas paliko laiką. Kažkas pridėjo dar vieną. O visi likusieji laikus dalino automatiškai – daug laikų, vadinasi tai yra gerai. O jei gerai – verta palikti savo pėdsaką.
Ką daryti toliau?
Keisti profilio nuotraukas kiekvieną savaitę ir būti populiariu? Ar rašyti nepaisant menko “palaikymo”? Tai – rimta dilema, nes nuotraukai sugaišti kokią minutę, o tekstui – mažiausiai 3-5 valandas.
Manau, perskaitysiu amerikiečių žurnalistės Nancy Jo Sales knygą “American Girls: Social Media and the Secret Lives of Teenagers”.
Galbūt tuomet ką nors suprasiu.
>>
Skelbta: Linkedin, 2016 spalio 13 d.
